KAS VYKSTA PO MIRTIES?

ŽEMĖJE MIRTIS, O TEN – GIMIMAS

Mirtis – tai mūsų susidėvėjusio fizinio kūno palikimas. Sakoma, „Žemėje Mirtis, O Ten Gimimas“. Vadinasi, į mirtį nereikia žiūrėti kaip į baimės ar blogio objektą, kaip mus klaidina dabartinės religijos, vakarų civilizacija. Juk tai tarsi mūsų drabužiai, kurie per laiką visiškai susidėvi. Daug prisideda ir gyvenimo kokybė. Ar sveikai maitinamės, neturime žalingų įpročių, ar mylime ne tik save, bet ir kitus. Juk kai tinkamai prižiūrime drabužius, avalynę – jie ženkliai ilgiau tarnauja.

Vadinasi, žmogaus mirtis ne tik Dievo rankose, bet ir laisvos valios pasirinkimas. Klaidos taip pat lemia, kada žmogus bus pašauktas į anapilį. Yra išimčių, kai iš viršaus asmenybė stabdoma dėl neteisingo gyvenimo, kenkimo kitiems, dėl neįvertintos įsikūnijimo dovanos.

MIRUSIO ŽMOGAUS PALYDĖJIMAS. TRYS DIENOS

Nuo senų senovės iki dabar, mirusio žmogaus išlydėjimas trunka tris dienas. Pasitaiko atvejų, jog palydėjimas trunka ir trumpiau, bet tada sugadinamas šis ritualas ir sielai pasiekti subtilesnes, aukštesnes Astralinio pasaulio aukštumas ženkliai sunkiau. Tai kodėl šermenims reikalingos trys šarvojimo dienos iki laidotuvių? Ankstesniuose straipsniuose minėjau, kad žmogus turi septynis kūnus, o ne vienintelį, kurį kremuojame arba užkasame po žeme. Neveltui sakoma: „mirtis nieko neužbaigia“.

Po paskutinės akimirkos, sustojus širdžiai, žmogaus kraujas nebeatneša į smegenis deguonies, todėl visi organai lieka be pagrindinio šeimininko (fizinio kūno mirtis žinoma mums nuo mokyklos laikų). Virš kūno, tuo pačiu metu, pakimba Eterinio (gyvybinio) kūno laukas, kuris lyg debesis sukasi neramiai, pamažu virsdamas į rūką, kol įgyja mirusio kūno formą, kurią su fiziniu kūnu jungia sidabrinio siūlo plonėjanti gija. Trečią dieną, kai gija suplonėjusi iki minimumo nutrūksta, eterinis žmogaus kūnas suyra ir neryškus žmogaus atvaizdas astralinio kūno pavidale pakyla aukštyn. Mirtis trunka akimirką, bet atsiskyrimo trukmė nuo fizinio pasaulio priklausys nuo pačio žmogaus nuopelnų.

Astralinis kūnas iš viršaus ima stebėti visą laidotuvių procesą, jaučia artimųjų sielvartą ir skausmą, todėl mirusį žmogų reikia nuoširdžiai prisiminti, tarsi gyvą, palydėti į kelionę anapilin. Kadangi mirė tik fizinis kūnas, o ne pati asmenybė, kuri, beje, jus pasitiks, kai patys baigsite savo šį įsikūnijimą. Todėl nuo pat pirmųjų dienų, Eterinio nuo fizinio skausmingo atsiskyrimo metu rekomenduojama, kad prie mirštančiojo kažkas budėtų: glostytų galvą, padegintų žvakę, pasmilkintų šalavijų. Tada sielos išsilaisvinimas nebūna toks skausmingas.

MIRTIS IR 40 DIENŲ KELIONĖ

Mirtis Nieko Neužbaigia  - 40 Dienų  Kelionė

Trijų parų šarvojimo taisyklę jau žinome, bet palaidojus žmogų keliavimas į dangų trunka ilgiau. Jums ir toliau reikės melstis, deginti žvakutes, užsakyti mišias, kadangi iširus Eteriniam kūnui – pakyla Astralinis kūnas, kuriam pilnai išsiskaidyti reikia mažiausiai keturiasdešimt dienų.

Antrą parą po mirties jis būna taip pat suaktyvėjęs eterinio kūno iširimo metu. Tai priklauso nuo to, kiek žmogus buvo prisirišęs prie žemiškų vertybių, žmonių ir koks sunkus buvo asmenybės gyvenimas – daug neapykantos, negatyvo. Pavyzdžiui, asmuo žuvo avarijoje, sunkiai sirgo, pasitraukė ne sava mirtimi – tuo geriau mirusį kūną trečią parą kremuoti, nes eterinis kūnas suyra iš karto ir siela greičiau nukeliaus į šviesą.

Jeigu laidojimo ritualas atliekamas neteisingai – siela ieško energijos prie kurios galėtų prikibti. Tarkime, alkoholiko siela prikimba prie tokio pat gyvo žmogaus, kuris mėgsta išgerti (apie tai rašiau ankstesniame straipsnyje).

POMIRTINIS GYVENIMAS: 7-TA DIENA, KETVIRTINĖS IR METINĖS

Astraliniam kūnui suirus – siela pakyla į aukštesnes vibracijas. Mentalinio kūno išsiskaidymas gali užtrukti net kelerius metus, priklausomai nuo asmenybės dvasinio išsivystymo lygmens. Tarkime, jei žmogus buvo labai geras, dvasingas – jau trečią parą po mirties eterinis ir astralinis kūnas suirs vienu metu ir mentalinis nurims, prisitaikys prie savo situacijos.

Ne šiaip laidotuvių tradicijoje užsakomos šventos mišios ne tik per pačias laidotuves, bet ir per 7-tą, 30-tą (ketvirtinės) ir metines. Kadangi tokiu būdu sielai padedama pakilti į dangaus karalystę.

Jeigu susapnuojate savo artimą žmogų – pasimelskite, nueikite į bažnyčią ir uždekite žvakutę. Kiekvienos sielos palydėjimas reikalauja individualaus dėmesio, nes viskas priklauso nuo to, kokia buvo asmenybė ir kokia mirtimi baigėsi jos žemiškoji kelionė.

Nepamirškite išvalyti mirusiojo daiktų, nelaikykite nuotraukų (sudėkite į archyvą), nes prisiminimus reikia laikyti širdyje. Perskaitę mano straipsnį jau supratote, kad mirtis tai tik metafora – ji neegzistuoja. Siela amžina, kaip ir pats gyvenimas, o šis įsikūnijimas labai mažytė Jūsų gyvenimo atkarpa.

Mirtis | Kas Vyksta Po Mirties | Mirusio Žmogaus Palydėjimas | 40 Dienų Kelionė